Šypseną sukels, gal net naujas „duris“ atrakinti įkvėps nesuskaičiuojama daugybė senovinių raktų ir rakčiukų. Seniausiam kabančiam raktui, dabartinio jo šeimininko spėjimu, apie 300 metų. Senas raktas laikomas itin vertingas, jeigu yra geros būklės, didelis ir sudėtingos konstrukcijos. Kolekcionierių gali sudominti laiko, bet ne žmogaus apgadintas raktas. Ypatingu kolekcijos egzemplioriumi laikomas vieno kavinės darbuotojo dovanotas raktas nuo bažnyčios, kurioje dirbo jo senelis, durų spynos. Šis neįspūdingas, tačiau kryžiaus simboliu pažymėtas raktas nuolat traukia dėmesį.

Čia rasite nuostabą keliančias autentiškų senovinių sidabrinių žiedų servetėlėms serviruoti ir druskinių kolekcijas, liudijančias subtilią kaimyninių šalių valgymo kultūrą. Dabar mažai kur benaudojamas stalo kultūros elementas anksčiau atlikdavo ir praktinę, ir dekoracinę funkciją. Ir žinoma, bylojo apie namų šeimininko išsiauklėjimą bei jo finansinę padėtį. Servetėlių laikikliai rodo ir darbo su sidabru pasiektas meistriškumo aukštumas, mat kai kurie dekoruoti it subtiliausi juvelyrikos dirbiniai. Per du dešimtmečius yra sukaupta apie 300 eksponatų iš Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių, Latvijos ir Lietuvos. Servetėlių žiedų vertė nustatoma pagal keletą kriterijų: grožį, gaminio išdirbimą, pagaminimo metus, prabą ir tos prabos vertę. Vis dėlto pirmiausia tai yra menas – žmogaus rankų darbas. Kiekvienas meistras į žiedelius įdėjo kažką savo. Ant kelių žiedų yra jų pagaminimo metai, pvz. 1842 – ieji, 1848 – ieji. Galbūt kolekcijoje yra ir senesnių žiedų, mat data būdavo graviruojama ne visuomet. Ant žiedų būdavo spaudžiamas jį gaminusio meistro ženklas, pavyzdžiui, yra žinoma V. Morozovo, kuris turėjo teisę gaminti kilmingiems Rusijos dvariškiams, pavardė. Ant šio meistro pagamintų žiedų yra įspaustas heraldinis Rusijos simbolis erelis, taip pat autoriaus pavardė. Šalį, kurioje žiedas buvo pagamintas, galima nustatyti ir iš prabos, dekoro. Labiausiai vertinami rusiški servetėlių žiedai. Rusiški dirbiniai daug sunkesni už, pavyzdžiui, prancūziškus, atrodo solidžiau. To meto aukščiausią meistrų pilotažą iliustruoja emaliu dengti eksponatai, taip pat gana reti juodinti raižiniai, ažūru išpjaustyti žiedai. Dažnai ant servetėlių žiedų būdavo graviruojami asmens, kuriam žiedai priklausys ar gal bus dovanojami, inicialai. Tokie gaminiai su išgraviruotais inicialais vadinami vardiniu sidabru.

Beveik visos druskinės – puodynėlių, dubenėlių, vazų su kojelėmis ir bokaliukų formų, graviruotos ornamentais, kuriuose gausu gamtos motyvų. Ant dalies jų išgraviruoti ir žodžiai. Kai kurios druskinės paauksuotos, papuoštos spalvingo emalio geometrinėmis figūromis. Į kai kurias įleisti specialūs stikliniai įdėklai, kad saugotų indą nuo korozijos. Druskinių kojelės ir dekoravimo elementai atspindi ne tik jų pirmųjų savininkų socialinį statusą, liudijantį bajoriškus turtus ar varguolišką buitį, bet ir jų pagaminimo metais vyravusį meno stilių. Kolekcijoje yra eksponatų iš: Austrijos, Anglijos, Baltijos, Lenkijos,  Prancūzijos, Skandinavijos, Vokietijos ir carinės Rusijos šalių. XVIII – XX a. druskinės buvo neatskiriama  stalo serviravimo dalis. Sėdant valgyti, ant stalo kartu su šaukštais, peiliais ir šakutėmis turėjo būti ir druskinė su druska. Jos dydis ir išvaizda priklausė nuo šeimininkų turtingumo – kuo turtingesnis žmogus, tuo gražesnė, prašmatnesnė buvo druskinė. Nors druskinės turėjo taikomąją paskirtį, buvo plačiai paplitusios buityje, tačiau jos yra ir didelės meninės vertės kūriniai. Seniau jos buvo gaminamos pagal specialų užsakymą ir tik XIX a. jau kai kur pradėta gaminti serijiniu būdu. Druskinės buvo gaminamos iš sidabro, įvairių formų ir jas dar puošė juvelyrai, graviruodami įvairiais ornamentais. Kiekvienoje kolekcijos druskinėje įspausta sidabro praba ir specialūs ženklai, nurodantys, kurioje šalyje ir kokio meistro ji pagaminta. Druskai pasemti buvo naudojami specialūs šaukšteliai, kurių yra surinkta taip pat nemažai.

Restorane taip pat yra senovinių plytų kolekcija, surinkta iš įvairių šalių miestų. Ją sudaro daugiau kaip 100 skirtingų egzempliorių. Visos plytos yra įspauduotos, o įspaudai– ypatingi. Kiekvienas įspaudas – tai atskira istorija: miesto istorija, plytos savininko istorija arba gamyklos, kurioje plyta kadaise buvo pagaminta, istorija. Kolekciją sudaro įvairių laikotarpių plytos: kai kurios yra XIX ir XX a., kai kurios – stalinistinio laikotarpio, o kai kurių amžius yra net daugiau nei 200 metų. Būtent šių eksponatų įspaudus labai sunku atpažinti. Kiekviena plyta yra savita savo forma, spalva ir dydžiu. Be plytų su įspaudais, kolekcijoje taip pat yra plytų su gyvūnų pėdsakai, rankų atspaudais ir su įvairiais kitokiais simboliais.

Daiktai turintys meninę, istorinę ir išliekamąją vertę, pergyvena savo šeimininkus ir kolekcininkus.